Kur mes robotai? (Paskutinė dalis)

Labas egen. Egen, nes tikiu, kad prieš tai jau kažką skaitei.

Jei ne, raginu pradėti bent jau nuo šios serijos pirmosios dalies, nes be įvado kur kas sunkiau suprasti, kas ir apie ką čia.


Tikiu, kad vieni atrado kažko vertingo, kiti viską ir dar daugiau žinojo, treti - net ir nesistengė per daug įsigilinti. Jei tu iš pastarųjų, nepyk, bet mano rašliavos ir jų stilius ne tau.. Jei viskas kuuul ir randi kažko sau, judam pirmyn.


Skelbiuosi verslininku, partneriu, rinkodaros ir komunikacijos profu. Bet.

ė, Bet juk visi mes žmonės. Be rūbų visi daugiau mažiau tokie ir tie patys..

Neapsiriboja gyvenimas vien tik savęs ir savo idėjų pardavinėjimu.

Ta proga ir ta tema išsiplėsiu.


Lec gou.


Pamenu vaikystėje nesuprasdavau ir mane imdavo nežmoniškas pyktis, kai mama tokia kokią aš pažįstu, persimainydavo į kelis kartus mielesnę, draugiškesnę, nuolankesnę ir kokią tik nori ‘esnę’. Kai ji tokia patapdavo su žmonėmis, kurie turi kažkokios įtakos jos statusui. Jos aplinkai.. Wehn..

Dar bjauriau jausdavausi, kai šūstras tėtis su pakalikais, darbuotojais ar paprastesniais žmogeliais elgdavosi kaip su daiktais..

To nesuprasdavau ir kaime, kai seneliai vietinius ‘raudonosius’ vaikydavo kaip gyvulius.

Ech, koks aš fainas, geras ir mielas. Ne.

Šlykščiuosi prisiminęs save blatną. Tokį blatną, kad su vienu žmogumi vaikščioti lygis, garbė, o kitas šalia būdamas jau ‘gėdą’ daro tau..

Nujauti kur link suku.


Lygis, nelygis, žmogus, nežmogus.

SAY. būtent su tuo ir dorojasi - Same As You, ir nesvarbu kas tu.


Leisk atskleisti vienos didžiausių ir labiausiai paplitusios santykių problemos priežastį.

Mūsų nevientisumas. Mūsų nusižeminimas prieš vienus ir išaukštinimas prieš kitus. Patys nejusdami, su vienais bendraujame lyg iš aukšto, su kitais iš žemo ir giliai viduje visus tai erzina. Nu gerai, neabsoliutinkim. Atmeskim kažkokių aplinkybių pagamintą garbėtrošką. Bet šiandien ne apie jį.

Juk nieko blogo, kad įveiksi savo komforto zoną ir už save “aukščiau” esančiam pasakysi tai, ką iš tikrųjų manai. Pasakysi tai, ką būtum pasilikęs ir nurijęs.. Ofc, taktiškai.

Egen, juk visi žmonės.


Grįžtant prie problematikos, koktu matyti, kai aukštindami save, žmonės žemina kitus. Dar ta visa patyčių kultūra.. Dar liūdniau, kai matai, kad patys artimiausi žmonės taip elgiasi vienas su kitu. Ir liūdniausia, kad jie tiki jog tai ‘norma’. Kad toks yra gyvenimas ir išlikimo žaidimas.

Dar ir tas EGO sužaidžia ir pakursto viską. Jooo, EGO dabar madingas žodis (offtopic’as).


Leisk papasakoti kaip susigalvojau su tuo pažaisti. Kaip iš to naudos išpešti. Gal kažkam ir mąstymą perpurtyti.


Tikriausiai jau teko pastebėti tą kolektyvinį nukryžiavimą. Tą neadekvatų masės ėdrumą. Gyvuliškumą.. (turiu to ir aš). Tai vuot, buvo tayp:

Pastebėjau, kad viename forume vyrauja tendencija viską neigt, auklėt, išreikšt savo “išmintį” ar dar geriau, pabūt detektyvais. Atviro ir smalsaus proto te mažai. Iki tol kol ten pradėjau dalintis savo rašliavomis, stebėjau ir liūdėjau kaip ne viena iniciatyva sudžiovinama kažkokių iškreiptų kokybės vertintojų, kažkokių kreivai realybę suvokiančių despotų. Dar ta viena didžiausių baimių  - būti atskirtam nuo sociumo. Graudu žiūrėt ką jos valdomi šneka žmonės. Literararaliai. Iiir sugalvojau!

Sugalvojau įdarbint tuos pimpačkiukus. Tuos save perdėtai mylinčius profesorius.


Kodėl gi nepavertus jų noro kažką įrodyt/parodyt man naudinga energija? Taip ir padariau.

“Pribrendo laikas viešint”, “jums maldaujant”, “dar vienas meno šedevras”. Ir ką tu galvoji? Jie dyyyrba 24/7. Generuoja click’us į mano “nesąmones” kiekvieną mielą dieną. Oiii kaip jie nori mane nuleist. Nežinau, ar tai gražu ir moralu iš mano pusės, bet. Bet jaučiuosi gerai žinodamas, kad galbūt priversiu kokį vieną kitą griovėją prieš kažką leptelint pamąstyt. Iš savęs artisto nebedaryt. Ir man to užtenka.

Teisti Jums.


Taip pat ir su mano tekstais. Vienus jie erzina, kiti nesupranta, tretiems, tai tik dar viena ir nauja priežastis auginti pyktį. O man, tai ką. Man užtenka laikytis už minties, kad mano intencijos geros, kad įdedu tai, ką esu atradęs, ko išmokęs ir kad kažkas vistiek sau atras kažko vertingo. Ta proga ir keliaujant galo link, noriu paprašyt tik vieno - nebijok dalintis. Nebijok būti geras ir atviro proto. Nebijok žmones priimti ir suvokti kaip tiesiog kitokius, unikalius, o ne žemesnius ar aukštesnius. Nebijok prarasti konkurencinį pranašumą vardan kito gerovės.


Iiir tarp kitko, a žinojay, kad neurologai atrado, jog žmogus kur kas geriau jaučiasi duodamas nei imdamas? Ties ta mintimi kabinkis ir šio teksto paskutinė mano duoklė tau:

Yra knyga apie aplinkos užprogramuotas nesėkmes, kuri tau gali sutaupyt pusę gyvenimo. O gal ir visą.

Paieškok.