Konkurencija = impotencija

Mus įtikinę, kad konkurencija gerai.


Yra senas ir galingas principas - skaldyk ir valdyk.

Būtent šiuo būdu mus kontroliuoti paprasčiausia.


Esame nuolatos programuojami konkuruoti:

Šeimoje - dėl tėvų dėmesio, santykiuose - dėl dominuojančios pozicijos, moksluose - dėl geresnio įvertinimo, darbe - dėl aukštesnio atlygio, statuso ir pan. Pridėkim dar ir religiją, sportą, bendruomenes ir tt.

Ką bekalbėti apie tiesioginius konkurentus..


EGO tiesiogiai susijęs su konkurencija. Jis mus kvailina, vienas ar kitas idėjas parduoda. Ech.. Tas savigraužos jausmas, kad tavo Porche’as senesnis nei kaimyno.

Nuolatos lyginame save su kitais ir viso to pasekoje, patys nesuprantame kodėl liūdim, pavydim, imamės desperatiškų veiksmų ar prielaidų.


Bjauriausia, kai norėdami save išaukštinti, menkiname kitus. Kai nutaikom ir įtempiam kritiko žvilgsnį į viską, ką daro kitas.


Turbūt kyla klausimas “kodėl tai blogai?”, arba teiginys “juk tai skatina tobulėti!”.

Taip, skatina tobulėti žiurkių, ir žemiausio lygio lenktynėse..


Sveika konkurencija tėra iliuzija, nes ji mus apakina ir skatina atsisakyt savęs.

Lenktyniaudami turime taikstytis prie žaidimo taisyklių, kurias nustato kiti.

Privalome vaikytis..


Ir subtiliausiais būdais mus tai žlugdo.

Ir ačiū Dievui, kad galime tai suprasti ir keisti.


Kaip?


Paprastai - ieškoti galimybių kaip sukurti vietoje to, kad ieškoti galimybių kaip nugalėti.

Ieškokiti kaip sukurti kažką bendro. Naujo.

Kūryba vietoje konkurencijos.

 

Kitas, su mindset'u susijęs straipsnis "Mindhack'ai kuriantiems".